Karšto oro balionuose situacijų gali nutikti įvairių. „Padangių gėlės“ egzistuoja jau 25 metus, tad ir nuotykių ir pasakojimų prisikaupia įvairių. Štai vieną kartą, skrydis į Baltarusijos pusę ir, kartais taip papuola, kad nelabai yra kur nusileisti. Po kojomis tai pasėliai (pilotai leidžiasi pasėliuose tik labai kritiniais atvejais), tai namai, tai miškai, tai vanduo ir taip toliau. O vėjelis stumia ir stumia balioną Baltarusijos link. Nėra ko bijoti, praktiškai niekada nebūna, kad balionas NEGALI niekur nusileisti, tiesiog mes, pilotai, esam gan išlepę ir pradžioje ieškome tobulos vietos nusileidimui ir tik kai tokios nerandame, pasirenkame kažkokią mažiau patogesnę. Taip įvyko ir tą dieną. Pasienio ruožas jau gan arti, saulė jau nori leistis, reikia ieškoti nusileidimo, nors gražių vietų nematyti.
Na, ir pilotas nusileidžia apleistoje, visiškai apžėlusioje pievoje tolokai nuo bet kokio keliuko. Žemės komanda rado įvažiavimą gal už 200 metrų nuo baliono ir tik įvažiavę į pievą suprato, kad čia kažkada buvo miškelis ir visoje pievoje po metro aukščio žole slepiasi nukirsti kelmai. Nesmagu. Truputukas po truputuko, su piloto ir komandos vaikinų pagalba manevruojam slalomu baliono link. Paminėjom, kad jau pasidarė tamsu? Taip, reikėjo žvalgytis tų kelmų tamsoje. Pavyko! Mašina su priekaba privažiavo prie baliono. Pasisekė! Palaukit, dar ne viskas.
Vos tik privažiavęs prie baliono, vairuotojas suprato, kad jam visiškai sudegė sankaba. Pedalas tiesiog nukrito žemyn ir buvo aišku, šita mašina šiandien daugiau niekur nevažiuos. Naktis, mes vidury pievos su komanda ir su keleiviais, o automobilis nusprendė neveikti. Paskambinom kitam mūsų „Padangių gėlių“ pilotui ir sakom, kad kai tik paliks savo keleivius kuo greičiau važiuotų paimti mūsiškių, o mes jau kažkaip kapstysimės. Bet nuvažiuoti nuo Kyviškių iki Vilniaus centro ir grįžti, tai geros pusantros valandos kelionė. Bet kompanija buvo smagi, su keleiviais, pilotu ir žemės komanda kartu 10 žmonių. Nepasimetėm.
Pasinaudoję faktu, kad esame karšto oro baliono komanda ir nusileidome buvusiame miške, radome labau daug paliktos pūti medienos. Užsikūrėme laužą ir kartu su keleiviais sau smagiai plepėjom apie oro baliono nuotykius, kaip šitas. Galiausiai padėtis, kuri kažkam galėtų pasirodyti kaip labai nemaloni virto labai smagiu pasisėdėjimu gamtoje. Atvažiavo kitas pilotas ir nuvežė keleivius namo.
O mes ką? O balionas? Reikia džipo. Iš savo bazės išsikvietėm mūsų nemirtingą Toyotą Landcruiser ir su juo, lygiai taip pat slalomu, privažiavome prie baliono. Susipakavom, viską sukrovėm į priekabą ir ką daryt dabar? Toyotą prikabinom virve prie busiuko su priekaba ir lygiai tokiu pačiu slalomu, pirmą valandą nakties, išgabenom visą karavaną iš tos nelemtos pievos. Namo grįžome antrą valandą nakties. O planavom grįžti vienuoliktą. Aha, ir dar pilnai permirkę, nes Lietuvos vasara, plius žolė, lygu labai daug rasos.
Tad toks yra tų mūsų balionų prakeiksmas, bet ir grožis. Niekada iš tikrųjų nežinai kiek laiko užtruksi šiandien. Todėl vis sakome, kad skrydis oro balionu, tai laisvos sielos pramoga. Tokius žmones paprastai „Padangių gėlės“ ir pritraukia.
