Romanas, kartu su kitu pilotu Robertu Komža buvo viena iš 17 dalyvaujančių komandų ir vos trečia lietuvių komanda istorijoje. Varžybos prasidėjo Šveicarijoje apie 16:00 valandą ir iki pat kitos dienos ryto dauguma pilotų stengėsi skristi alpių pakraščiu Slovakijos link. Bet net skrendant 3 kilometrų aukštyje virš alpių ramu nebuvo. Romanas sakė, kad galima buvo girdėti karves, šurmuliuojančius medžius, reiškia žemė buvo pakankamai arti, bet jos matyti nebuvo – naktis. Naktį kiek neraminti pradėjo tolumoje griaudėjanti audra, tačiau viskas saugu – audra buvo pakankamai toli, tiesiog naktį žaibai atrodo žymiai arčiau, nei yra iš tikrųjų. Rytą pilotai pasitiko jau artėdami prie Vengrijos.
Įdomu, kad ryte nuo baliono pradėjo bėgti vanduo. Per naktį ant kupolo susikaupė ledo ir rasos ir pradėjus kaitinti saulei visa tai pradėjo bėgti į krepšio vidų. Praradęs tiek svorio balionas pakilo į 4 kilometrus. Vengrijoje buvo nuobodoka. Vien lygumos, jokių įspūdingesnių vaizdų. Be to, skrydis tokiame aukštyje nėra ypač azartiškas – kabi ir matai po savimi vos judantį žemėlapį. Skrydžio vyšnaite tapo vienas didžiausių Europoje Balatono ežeras esantis Vengrioje. Buvo abejonių, ar neteks šalia leistis, nes netoli ežero yra įsikūrusi karinė bazė, tačiau pilotams pavyko palaikyti tinkamą aukštį ir saugomą teritoriją praskristi leistiname aukštyje. Romanas ir Robertas nėra labai patyrę skraidant dujiniais balionais, o ir pasiruošimui neskyrė tiek laiko, kiek patys ambicinigausi į auksą besitaikantys pilotai, tad dar po kelių valandų kirtus Kroatijos sieną teko leistis. Bendrai ore vyrai išbuvo apie 30 valandų ir praskrido maždaug 700 kilometrų.
Po nusileidimo nuotykiai nesibaigė. Kroatijos policija nežinojo apie varžybas (apie vykstančias varžybas yra informuotos oro erdvę valdančios institucijos, bet ne policija) ir pradėjo aiškintis ką jų šalyje veikia šis skraidantis aparatas su dviem užsieniečiais krepšyje. Teko aiškintis. Visa laimė, po ilgų diskusijų mūsų pilotai buvo paleisti ir susipakavę grįžo su komanda namo.
Grįžęs Romanas pripažino, kad išbūti mažame krepšyje daugiau nei parą yra labai nelengva. Nuovargis yra didžiulis, o sėkmės paslaptis yra būtent pasiruošime. Krepšyje reikia turėti pakankamai, bet ne per daug maisto ir labai daug elektros, norint išlaikyti veikiančius atsakiklius, radijo stotis. Bus matyt, ar „Padangių gėlių“ įkūrėjas Romanas Mikelevičius dar ryšis tokiai avantiūrai. Jei taip, jūs tikrai apie tai sužinosite.
