Dar problematiškiau yra į šiaurės rytus, kur miškai tęsiasi praktiškai iki Baltarusijos. Žinant, kad vėjai neš į tą pusę reikėtų ieškoti silpnesnių vėjų ir nusileisti kažkur Naujosios Vilnios kraštuose, dar neprasidėjus miškams. Kitas variantas – gaudyti vėjus ir leistis Bezdonių kraštuose. Bezdonys – praktiškai vienintelė vietovė, kurioje patogu leistis Nemenčinės miškuose. Skrendant į rytus svarbu žinoti, kad už maždaug 30 kilometrų jau prasideda pasienio zona, į kurią neįskrendame, tad vėl būtina ieškoti variantų ir leistis iki pasienio. Į vakarus turime Neries upės kilpas su miškais iš abiejų pusių. Įskridus į šią erdvę reikia kilti aukštyn ir gaudyti stiprius vėjus, nes artimiausi nusileidimai – tik Vievio kraštuose (apie 30km). Žinodami, kad sulauksime vėjų į tą pusę dažniausiai stengiamės nusileisti dar iki miškų, išskridę iš miesto už Pilaitės, Čekoniškių kraštuose.
Kalbant apie rytų kryptį, kuri, kaip pastebėjote, tikrai nėra iš lengviausių, prisideda dar vienas faktorius – Vilniaus oro uostas. Skrendant į šiaurės rytus, rytus, pietryčius visada tenka kirsti lėktuvų kilimo-tupimo taką. Kilimo tupimo takas (KTT) – tai visas kelias, kurį praskrenda lėktuvas besileidžiant, ar kylant (ne tik asfaltuota danga oro uoste). Praktiškai visada, kai balionai artėja KTT link, oro uosto bokštas reikalauja užimti 5000 pėdų (maždaug 1300m). Ten vėjai pakankamai stiprūs. Jau kalbėjome, kad skrendant į rytus kaip tik ieškoma ramesnių vėjų, tačiau situacija yra tokia, kad reikia prisitaikyti. Dažniausiai vos tik kirtus KTT ir gavus leidimą žemėti, balionai kuo greičiau sminga žemyn norint rasti ramesnių vėjų ir netyčia neapsilankyti pas Lukašenką. Įdomiausia, kad šių krypčių vėjai yra vieni dažniausių mūsų kraštuose, tad visi „Padangių gėlių“ pilotai šitą procedūrą atkalę mintinai ir nors teoriškai atrodo nelengva, skrydžiai vykdomi ramiai ir be incidentų
Miškai, Baltarusija, oro uostas. Sudėtinga. Bet tai dar ne viskas. Vilnius turi nemažai draudžiamų zonų, pavyzdžiui, Valstybės Saugumo Departamento būstinė, Vilniaus senamiesčio, seimo, vyriausybės ir prezidentūros zona, Turniškės ir dar daugiau. Virš visų šitų zonų būtina skristi virš numatyto aukščio (jie skirtingi, kai kur ~500 metrų, kai kur net 800). Todėl skrydžio metu visada būtina išvengti zonų pažeidimų, nes aviacijoje su pažeidimais nežaidžiama, baudžiama ir baudžiama solidžiai.
Iš draudžiamų zonų viena įdomiausių yra Valstybės saugumo departamento būstinė. Ji, kaip tyčia, yra vakaruose, kur, kaip minėjome anksčiau, labai naudinga yra ieškoti ramesnių vėjų norint nusileisti iki didelių miškų. Tačiau VSD zona reikalauja kilti iki 2400 pėdų (beveik 800m), kur paprastai pagaunamas didžiulis greitis ir vos tik kirtus zoną yra paliekama Vilniaus oro uosto bokšto kontroliuojama oro erdvės tad tenka kuo greičiau žemėti, ieškoti ramių vėjų ir, jei pavyks, leistis iki mišku Čekoniškėse (jei nepavyks, nieko tokio, turime dujų dviems valandoms skrydžio ir leidžiamės kažkur šalia Vievio, už miškų).
Štai tokia marga ir sudėtinga Vilniaus oro erdvė ir čia aprašėme tik mažą visų niuansų dalį. Tačiau karšto oro balionų bendruomenė turi džiaugtis, kad tokioje darbščioje oro erdvėje mums yra leidžiama skraidyti. Oreivių klubas „Padangių gėlės“ virš Vilniaus kasmet padaro šimtus skrydžių, todėl visi mūsų pilotai gali garantuoti saugų ir gražų skrydį oro balionu džiaugiantis sostinės vaizdais.
