Į tokį tikrų tikriausią termiką patekti mums nėra pavykę (reikėtų pakilti vidury karštos dienos, joks protingas pilotas niekada to nedarytų), tačiau karštą vasaros rytą, jei skrydis užsitęsia, kartais prie nusileidimo pilotas gali pajausti smulkias termikų užuomazgas. Pavyzdžiui skrendi mišku pievos link, galvoji, kad priskridęs pievą joje nusileisi, tačiau miškui baigiantis vėjas oro balioną pasuka į kairę ir jis toliau skrenda palei miško pakraštį. Kas čia vyksta? Pieva galimai yra šiltesnė, nei miškas ir oro balionas atsiremia į šiltą srovę, kuri neleidžia jam judėti toliau. Tokie minimalūs termikiukai mums, aišku, problemų nekelia, pakilus kiek aukščiau tą “sieną” galima lengvai prašokti ir saugiai nusileisti pievoje.
Daugelis esame skridę lėktuvu. Prisiminkite, kas nutinka, kai lėktuvas leidžiantis kerta kamuolinius debesis – jis visas dreba. Taip yra dėl to, kad tokiuose debesyse vyksta labai daug aktyvių procesų, srovės sukasi, spaudžiasi, juda. Jeigu tokiame debesyje kruta net didelis lėktuvas, įsivaizduokite kas būtų, jei į tokį debesį įskristų balionas. Visa laimė, mūsų klimate kamuoliniai debesys subyra, kai saulės aktyvumas mažėja, tad vakare jau galima saugiai skristi, o ryte jie dar nespėja susiformuoti.
Galime pasidžiaugti, kad mūsų klimatas leidžia oro balionams skraidyti vakarais. Šiltuose kraštuose – Afrikoje, arabų pusiasalyje ir kitur vyksta tik rytiniai skrydžiai, nes saulė veikia aktyviai iki pat nakties. Todėl visada rekomenduojame rinktis rytinius skrydžius, jie visada yra saugesni, o pradėti dieną sutinkant bundančią gamtą, ar miestą visada yra pasakiškai gražu.
