Dar apie kantrybę ir pakantumą. Mes, oreiviai, stebime orus non-stop. Ypač lietingomis dienomis. Meteo radarai gyvai rodo debesų judėjimą, todėl kartais net jei 15:00 valandą per Lietuvą eina stogus raunantis škvalas, mes vis tiek skambinsime Jums ir siūlysime susitikti starto vietoje, nes matome, kad škvalas iki starto laiko turėtų praeiti. Vis tik orai nebūtų orais, jei nedarytų siurprizų, todėl visada yra tikimybė, kad net susitikę starto vietoje pasikalbam, pasižvalgom į juodus debesis ir važiuojam namo nieko nepešę.
Labai erzina, kai pusė meteorologinių modelių rodo, kad sąlygos bus visiškai netinkamos skrydžiui, o pusė rodo, kad bus labai gerai. Tokiu atveju, kai kalbiname keleivius vis dėlto bandyti susitikti, jie mūsų klausia, ar mums viskas gerai su galva – taigi ateina audra, o jei skrydį atšaukiame, o lietus vis dėlto baigiasi, būna nuostaba, kodėl neskrendame – taigi toks tobulas oras! Tenka nuleidus galvą priimti kritiką ir dirbti toliau 🙂
O jau labiausiai apmaudu būna, kai visi modeliai rodo tobulą orą, atvažiuoji į starto vietą ir visoje Lietuvoje dangus švarut švarutėlis ir tik toje vietoje, kur norime kilti susiformavo kažkoks kamuolinis audros debesiukas ir kabo mums virš galvų. Tokių atvejų neišpranašaus net geriausi meteorologai, ar algoritmai, bet jų tikrai būna ir tenka su tuo susitaikyti.
Taigi rezervuojant skrydį balionu visada reikia turėti omeny, kad čia Lietuva – čia lietūs lyja ir kartais teks šiek tiek palaukti, kol gamta pagaliau parodys mums palankumą. Tačiau verta pabrėžti dar kartą – didelėje daugumoje atvejų, jei susitinkame – skrendame. Jeigu pilotai kviečia, reiškia mato prošvaistes ir tikimybė skristi yra didelė, mes ir patys nemėgstame tuščiai važinėtis 🙂
